Vasario 5 d. nuo seno lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją ir kasdieninį maistą – duoną. Šią dieną buvo kepama duona, atliekamos aukojimo apeigos Žemynai ir Žemėpačiui. Atėjus krikščionybei senoji lietuvių Duonos šventė sutapatinta su Šv. Agotos varduvėmis. Duona pradėta šventinti bažnyčiose.

Tikėta, kad apeigose pašventinta duona pagelbsti kilus gaisrui, saugo nuo ligų: nuo blogos akies, padeda gydyti akių ligas, žaizdas, saugo nuo gyvatės įkandimo. Kilus gaisrui, duonos būdavo metama į ugnį, tikint, kad ugnis nurims ir nesunaikins namų. Šventinta duonelė būdavo užkišama po trobos rąstais palubėje, įkišama į namo pamatus. Tokios duonos gabaliuką padėdavo ant krosnies, kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų. Triukšmaujant perkūnijai, tokią duoną lietuviai laikydavo suspaudę rankoje, kad bėdą atbaidytų. Motinos, išleisdamos sūnus į kariuomenę, į drabužius įsiūdavo duonos trupinį, tikėdamos, kad sūnų aplenks kulka. Ne viename automobilyje ir šiandien galėtumėme rasti sudžiūvusią duonos riekelę.

Apie Šv. Agotą ir Duonos dieną šiandien buvo kalbama 1–5 klasėse. Ir neatsitiktinai – aiškintasi, kodėl XIX amžiuje Šv. Agotos koplytėlė pastatyta šalia Raguvos.

Autorius:
Lilija
Pleškienė

Klasių veiklos kuratorė