Ir vėl krikštynos...
Bėga metai, it viesulas lekia dienos. Keičiasi laikai, keičiasi jaunimas. Keičiasi tradicijos, be tik ne krikštynų. Nors ryte gavome pabėgėlių statusą, bet su mumis buvo elgiamasi ne kaip su svetimšaliais. Tiesa, gerai, kad rūpestingosios daktarės nemokamai patikrino sveikatą ir davė labai skanių vaistų. Toliau mūsų niekas negailėjo. Ant vargšų vienuoliktokų pylė viską: vandenį, neaiškios kilmės raudoną skystį, miltus, plunksnas, nepagailėjo net naminių kiaušinių. Teko šliaužti pilvu pro kažkokią buzą, kankorėžius, ant užpakalio slidžiu taku leistis į duobę, nešti draugą per judančią lentą, ragauti gana sūrios košės, užgeriant tokio pat „skanumo“ kompotu. Pagaliau krikštynų išdaigos baigėsi, nekrikštai gavome dokumentus, kuriais dvyliktokai pripažino vienuoliktokų egzistavimą.
„Gražūs“ buvo visi. Kliuvo ir krikšto kūmams.
Iš nuogirdų: „Nesuprantu, kas ką krikštija“, „Negalvojau, kad vienuoliktokai viską darys ir dar taip greitai.“
Vienuoliktokų klasės vadovė Vitalija
